Kiek kainuoja išugdyti menininką?

Keista, kodėl verslininkai neinvestuoja į menui gabius vaikus. Jeigu Lietuva ir gali kuo nors pasigirti, tai savo menininkais. Užsienyje bankai investuoja į ypatingai brangius instrumentus, nes jie nesensta: metams bėgant jų vertė tik kyla: net garsiojo N. Paganini smuiku keliskart per metus leidžiama pagroti – instrumentas yra gyvas savo skambėjimu. Deja, neteko girdėti, kad Lietuvoje koks nors bankas būtų nupirkęs brangų instrumentą, apdraudęs ir atidavęs juo groti.

Daugiausia į jaunųjų menininkų ugdymą investuoja valstybė: nesame tokie turtingi, kad tėvai galėtų mokėti už mokslą. Belieka lenkti galvą prieš valstybę, kuri skiria tikrai dideles lėšas vaikų ugdymui. Tačiau šių investicijų nepakanka. Šiuolaikinės technologijos ne daug ką pakeitė menuose. Šioje srityje svarbiausia – menininko darbas, todėl meno kūriniai niekada nepigs, taigi ir grąža valstybei niekada nemažės. Tenka tik apgailestauti dėl požiūrio, kad biudžetinė įstaiga turi būti pilnai finansuojama biudžeto lėšomis: skaičiuojant menininko parengimo kaštus, jokia valstybė negali pilnai to finansuoti. Su Nacionaline M. K. Čiurliono menų mokykla bendradarbiaujantys Zalcburgo „Mocarteumo“ darbuotojai tik dabar sprendžia, kaip šalia „Mocarteumo“ įkurti valstybės finansuojamą įstaigą. Sakyti, kad iš valstybės lėšų mums dar reikia 100 Steinway'ų, kurio vieno kaina apie 200 tūkst. litų būtų keista.

Menininko ugdymo sistema reikalauja daug išteklių: pradedant tėvų laiko ir finansinėmis investicijomis, gabių vaikų paieška, baigiant mokyklos instrumentarijaus atnaujinimu ir mokytojų, dėstytojų algomis. Šiandien nupirkti instrumentą kainuoja nuo 50 tūkst. iki 200 tūkst. litų. Vieno mokinio parengimui reikia ne vieno instrumento. Šokėjo puantai kainuoja 50 litų, intensyviai dirbant jų užtenka dviems savaitėms. Būna atvejų, kai mokiniai piešimui naudoja ne pilną spalvų paletę, nes dažai tai pat labai brangūs. Nekalbant apie mokytojų ir tėvų pasišventimą – tai neįkainojama jokiais pinigais.

Lietuvoje mecenavimas ar parama yra labai retas reiškinys: remiami tik nedideli projektai ar mokinio kelionė į konkursą. Mokyklą dažniau paremia užsienio mecenatai. Atvyksta, pavaikšto koridoriais, apžiūri klases. Taip mokykla gavo rojalį.

Mūsų instrumentarijaus amžius virš 50 metų ir groti jais beveik nebeįmanoma, o vis dar grojame, deriname. Tie instrumentai dirba nuo 7 ryto iki 10 vakaro. Atvykę kolegos iš užsienio pasisakė sukantys galvas, kaip racionaliai panaudoti 20 mln. eurų, kuriuos gavo kaip paramą. Beliko tik pajuokauti, kad gali atvežti čia – tikrai rasime, kur padėti.

Romualdas Kondrotas
Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktorius

Komentaras publikuotas dienraštyje „Verslo žinios“
Pirmadienis, 2013 m. liepos 1 d. Nr. 122 (3985)